Antonio Vivaldi operos „Įniršęs Rolandas“

(Orlando furioso) publika Lietuvoje dar neturėjo progos išgirsti. Pirmą kartą ji bus parodyta šių metų gruodį prieš Kalėdas.

 

Šios muzikinės dramos (dramma per musica) premjera įvyko 1727-ųjų lapkritį Venecijos San Angelo teatre. Tai buvo antrasis baroko kompozitoriaus bandymas publikai pasiūlyti muzikinį reginį pagal tuo metu mėgstamą Ludovico Ariosto epą. Juo remiantis sukurta per šimtą operų bei dramos kūrinių.

Vienas jų – Francescos Caccini opera-baletas „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ – 1625 metais Florencijoje parodytas karalaičiui Vladislovui Vazai. Pirmą kartą 1714 metais Antonio Vivaldi opera „Rolandas – tariamas kvailys“ (Orlando finto pazzo) pasisekimo nesulaukė. Po daugiau nei dešimtmečio kompozitorius grįžo prie šio siužeto, taip pat ir į Venecijos San Angelo teatrą kaip naujasis jo meno vadovas. Operai libretą tąkart parašė Feraros teisininkas Grazio Braccioli. Kompozitorius sukūrė dar keletą rečitatyvų ir arijų. Siužetas beveik nekito – jame pasakojama istorija apie

įsimylėjusį Rolandą, kurio jausmų neatliepė širdies dama. Operoje susipynė septynių personažų likimai, įtaigiai perteikiami herojų troškimai, viltys, jų puikybė ir manipuliacijos. Magišką veikalo atmosferą tąkart kūrė skraidantys žirgai, demoniškos jėgos ir įvairūs burtai. Į meilės burtininkės Alčinos salą atvyksta Andželika ir jos ištikima bičiulė Bradamantė. Andželika su mylimuoju Medoru, bėgdami nuo ją persekiojančio beprotiškai įsimylėjusio Rolando, išsiskiria. Andželika prašo Alčinos padėti surasti Medorą. Klastingoji kerėtoja pažada vėl juos sujungti, o už tai tikisi Bradamantės širdies…

SKAITYTI DAUGIAU

draugo Rudžiero, kurio trokšta sau. Meilės burtininkė užburia Rudžierą, tačiau Bradamantė sužino, kaip panaikinti jos kerus. Medoras pasiekia Alčinos salą. Jau netrukus jis tuoksis su mylimąja, bet Rolando puikybė gąsdina jaunuosius. Rodydama šiltus jausmus Rolandui Andželika gudrauja – nuvilioja jį į pražūtingą olą. Andželika ir Medoras susituokia. Lauramedžio žievėje jie išrėžia atminimo žodžius: „Andželika čia tapo Medoro žmona“.

Rolandui pavyksta rasti kelią iš olos. Išvydęs meilės priesaikas ir supratęs, kad prarado taip trokštamą moterį, Rolandas įniršta iki beprotybės. Kliedėdamas sudaužo burtininko Merlino statulą, taip sunaikindamas Alčinos magiškas galias. Rolandas atgauna sveiką protą. Jis suvokia, kad meilė jėga nepasiekiama ir palaimina jaunavedžius, linki jiems amžinų švelnios draugystės ryšių. Šioje A. Vivaldi operoje tradiciškai pinasi arijos ir rečitatyvai.

Tapybiškos instrumentinės muzikos meistras sukūrė intensyvų emocinį garsavaizdį, turėdamas palyginti nedidelės sudėties baroko orkestrą. Tiesa, gal pirmą kartą venecijiečiams grojo tuomet menkai pažįstama skersinė fleita. Rudžiero arijoje „Tik dėl tavęs, mano švelni meile“ (Sol da te mio dolce amore) ji skamba lyg tyros sielos balsas. O meilė – vienintelė tikra vertybė – virsta pasakojamos istorijos ašimi.

 

Teksto autorė: Aleksandra Pister

(Orlando furioso) publika Lietuvoje dar neturėjo progos išgirsti. Pirmą kartą ji bus parodyta šių metų gruodį prieš Kalėdas.

 

Šios muzikinės dramos (dramma per musica) premjera įvyko 1727-ųjų lapkritį Venecijos San Angelo teatre. Tai buvo antrasis baroko kompozitoriaus bandymas publikai pasiūlyti muzikinį reginį pagal tuo metu mėgstamą Ludovico Ariosto epą. Juo remiantis sukurta per šimtą operų bei dramos kūrinių.

Vienas jų – Francescos Caccini opera-baletas „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ – 1625 metais Florencijoje parodytas karalaičiui Vladislovui Vazai. Pirmą kartą 1714 metais Antonio Vivaldi opera „Rolandas – tariamas kvailys“ (Orlando finto pazzo) pasisekimo nesulaukė. Po daugiau nei dešimtmečio kompozitorius grįžo prie šio siužeto, taip pat ir į Venecijos San Angelo teatrą kaip naujasis jo meno vadovas. Operai libretą tąkart parašė Feraros teisininkas Grazio Braccioli. Kompozitorius sukūrė dar keletą rečitatyvų ir arijų. Siužetas beveik nekito – jame pasakojama istorija apie

įsimylėjusį Rolandą, kurio jausmų neatliepė širdies dama. Operoje susipynė septynių personažų likimai, įtaigiai perteikiami herojų troškimai, viltys, jų puikybė ir manipuliacijos. Magišką veikalo atmosferą tąkart kūrė skraidantys žirgai, demoniškos jėgos ir įvairūs burtai. Į meilės burtininkės Alčinos salą atvyksta Andželika ir jos ištikima bičiulė Bradamantė. Andželika su mylimuoju Medoru, bėgdami nuo ją persekiojančio beprotiškai įsimylėjusio Rolando, išsiskiria. Andželika prašo Alčinos padėti surasti Medorą. Klastingoji kerėtoja pažada vėl juos sujungti, o už tai tikisi Bradamantės širdies…

SKAITYTI DAUGIAU

draugo Rudžiero, kurio trokšta sau. Meilės burtininkė užburia Rudžierą, tačiau Bradamantė sužino, kaip panaikinti jos kerus. Medoras pasiekia Alčinos salą. Jau netrukus jis tuoksis su mylimąja, bet Rolando puikybė gąsdina jaunuosius. Rodydama šiltus jausmus Rolandui Andželika gudrauja – nuvilioja jį į pražūtingą olą. Andželika ir Medoras susituokia. Lauramedžio žievėje jie išrėžia atminimo žodžius: „Andželika čia tapo Medoro žmona“.

Rolandui pavyksta rasti kelią iš olos. Išvydęs meilės priesaikas ir supratęs, kad prarado taip trokštamą moterį, Rolandas įniršta iki beprotybės. Kliedėdamas sudaužo burtininko Merlino statulą, taip sunaikindamas Alčinos magiškas galias. Rolandas atgauna sveiką protą. Jis suvokia, kad meilė jėga nepasiekiama ir palaimina jaunavedžius, linki jiems amžinų švelnios draugystės ryšių. Šioje A. Vivaldi operoje tradiciškai pinasi arijos ir rečitatyvai.

Tapybiškos instrumentinės muzikos meistras sukūrė intensyvų emocinį garsavaizdį, turėdamas palyginti nedidelės sudėties baroko orkestrą. Tiesa, gal pirmą kartą venecijiečiams grojo tuomet menkai pažįstama skersinė fleita. Rudžiero arijoje „Tik dėl tavęs, mano švelni meile“ (Sol da te mio dolce amore) ji skamba lyg tyros sielos balsas. O meilė – vienintelė tikra vertybė – virsta pasakojamos istorijos ašimi.

 

Teksto autorė: Aleksandra Pister

Rūta Vosyliūtė

Bradamantė

Nora Petročenko

Orlando

Jomantė Šležaitė

Alčina

Gunta Gelgotė

Andželika

Dmitry Sinkovsky

Rudžieras

Vaidas Bartušas

Medoras

Stein Skjervold

Astolfas

Įniršęs Orlando

Apokaliptinė Vivaldi opera valdovų rūmuose.

Nėra abejonių, kad operos žanras – menų karalienė, tarpdisciplininė era, apjungianti ištisas kūrybines gildijas. „Artis Opera“ – režisierės Jūratės Vansk projektas, opera be sienų, išlipusi iš įprastų salių ir jau ketvirtus metus džiuginanti bei stebinanti žiūrovus interaktyvia charizma ir netikėtais pastatymais unikaliose erdvėse.

Man pačiam yra tekę lankytis dviejuose „Artis Opera“ reginiuose. Pirmą kartą su šiuo pankišku operos judėjimu susidūriau prieš trejus metus, kuomet per Vilniaus kultūros naktį jie pristatė keturias Carmen versijas. Veiksmas vyko tinklinio aikštelėje prie baltojo tilto. Tarp ryškiaspalvių aikštelės tribūnų vyko fantasmagoriškas scenarijus. Iš palapinės skambėjo žvaliai atliekama styginių kvarteto muzika, dainuodama po smėlio aikštelę romaną su ratuotu motociklininku mezgė solistė, o žiūrovams virš galvų karts nuo karto vis praskriedavo zyziantys kontrabandininkus vaizduojantys parasparnininkai.

 

Antra kartą jų operoje lankiausi prieš pusantrų metų. Tai buvo Mocarto Requiem. Monumentaliose Audėjo baldų fabriko erdvėse, vyko tos nepaprastos mišios, lydimos šiuolaikinio šokio judesio teatro choreografijos.

Tarp privarytų automobilių ir ant virvių besisukančių arlekinų, skambant galingam chorui ir orkestrui vyko mirtis. Kaip jau supratote, ši opera be sienų – tai drąsus eksperimentinis judėjimas, žadinantis vaizduotę, kurstantis jausmus ir provokuojantis.

 

Šnekučiuojuosi su Artis Opera režisiere Jūrate Vansk ir prodiuseriu Vytautu Sriubikiu, kurie visai netrukus pristatys savo naujausią kūrinį „Orlando Furioso“.

Lietuvos šimtmečio proga „Artis Opera“ kviečia žiūrovus į Lietuvos Valduvų rūmus. Kodėl valdovų rūmai? Dėl tos pačios priežasties, jog beveik prieš 300 metų čia buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje apskritai, o šį kartą mūsų laukia Lietuvoje dar pastatymo neturėjusi Vivaldi opera. Tiesą sakant mūsų klausytojams Vivaldžio operų dar apskritai nebuvo pasiūlyta.

SKAITYTI DAUGIAU

Pasak režisierės, mūsuose jo vardas iš esmės žinomas tik dėl populiaraus kocerto „Keturi metų laikai“ ir jo teatralizuotų pastatymų, nors Vivaldis iš tikrųjų buvo be galo kūrybiškas ir produktyvus menininkas, vienuolis pravarde „raudonasis kunigas“, dėstęs muzikos meną mergaičių gimnazijoje. Tų mergaičių orkestras dažnai būdavo pagrindiniu jo muzikiniu įrankiu realizuojant muzikinius sumanymus.

 

Pasak šios operos prodiuserio Vytauto Sriubikio – Barokinių operų Lietuvoje ypač nedaug, nes jos dažnai būdavo rašomos kastratams, o šiais laikais tokių retai besutiksi. Anksčiau berniukus specialiai tam „aukodavo“, kad jų plonas balsas atėjus mutacijai nepasikeistų. Tiesa – būna apdovanotų žmonių, kurie tą balsą turi. Tai „counter“ tenoro turėtojai.  Lietuvoje turime vos tris tokio balso sąvininkus iš kurių vieną bus galima išgirsti šioje operoje. Tai Vaidas Bartušas. Išgirsime ir dar vieną kauntertenorą – tai pasaulinio lygio žvaigždė, smuikininkas virtuozas ir neįtikėtino balso savininkas Dima Sinkovskis. Dėl tos balso retumo priežasties – kastratų partijas dažnai perima moterys. Netgi šį kartą, paties Orlando vaidmenį atliks moteris – Nora Petročenko. Iš viso išgirsime netgi septynis solistus, kuriems pritars Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus.

 

Pasak režisierės, ši opera yra ilga, tačiau apkarpius kelis rečitatyvus pavyko ją sutrumpinti iki dviejų valandų. Tai buvo padaryta siekiant pasiūlyti žiūrovui lengvesnę kūrinio versija. Kadangi kūrinys bus atliekamas originalo kalba, o subtitrų planuojama nedemonstruoti – libretą galima pasiskaityti prieš arba po renginio, arba netgi paties renginio metu, per specialią programėlę savo telefone – stebint tiesioginį operos įrašą būnant pačioje operoje. Visgi organizatorių komanda rekomenduoja tiesiog daugiau telktis į pačią muziką ir skaityti tekstą iš solistų kvėpavimo.

 

Jau žinodamas, jog Artis Opera komanda yra visada pasirengusi nustebinti savo klausytojus unikaliais  scenografiniais sprendimais, leidau sau paklausti režisierės, kokių naujienų galėtume tikėtis šiame pastatyme. Norėdama palikti dalykus staigmenai, Jūratė šypsodamasi prasitarė, jog pavyzdžiui pirmą kartą Lietuvos operos istorijoje bus naudojama projekcija reaguojanti į balsą. Bus ir daugiau efektų, nes vienas šios operos tikslų – pritraukti ir jaunesnės

kartos dėmesį prie šio didingo žanro, apjungiančio tiek daug kūrybinių gildijų. Kaip teigia Jūratė: „Operos žanras nėra tas, kuris pildytų mūsų arenas, o norėtųsi, kad jis gyvuotų.“

 

Jau supratote – tai nėra miglota opera iš praeities. Į klausimą ar nebijote kritikos iš senamadiškų gerbėjų – Vytautas atsako smagiu palyginimu apie žymųjį Stingą iš „The Police“: kai prieš maždaug dešimt metų šis menininkas ėmėsi įrašinėti renesanso epochos giesmes skambant liutniai – žanro gerbėjai puolė jį it skėriai, ką jis čia neva išsidirbinėja, nors galutinis rezultatas buvo toks, jog galybe naujų žmonių susidomėjo tokios epochos muzika apskritai! Taip ir šį kartą – kviečiame žiūrovą atrasti žanrą iš naujo, o tam padėti gali pamišimas: „Orlando furioso“.

 

Nepaisant natų amžiaus, nuorodų į antiką, mitus ir legendas – neverta abejoti libreto aktualumu šiandien dienai. Siužeto ir personažų problemos amžinos – tai opera apie galios siekį, meilės ir spekuliacijų kovą. Man asmeniškai pasirodė nepaprastai žavu, kad beveik nėra teigiamų personažų ir visi yra pasmerkti. Yra tik vienas vienintelis teigiamas veikėjas, pasirengęs pasiaukoti dėl kito žmogaus.

 

Veiksmas vyksta neegzistuojančioje Graikijos saloje. Sala priklauso meilės burtininkei Alčinai, kuri ne tik aistringa, bet ir pikta ir šiek tiek primena Odisėjo Kirkę. Į jos salą atvykę jaunuoliai ieško prieglobsčio. Juos persekioja dėl vienos merginos pamišęs Orlando. Užverda intrigų, pykčio, melo ir egoizmo puota. Pasak režisierės – Vivaldžio ir jo libretisto, teisininku dirbusio G.Braccioli simboliai yra tokie artimi mums, kad mes netgi su jais galime lengviau identifikuotis, nei su XIX a. operos personažais, o siužeto vingiai atkartoja ir šių dienų aktualijas: ministrų galvų kapojimas, Tartiufo problema, #metoo skandalai ir t.t.

 

Pasakodama apie šią operą Jūratė Vansk džiaugiasi jos atvira forma: „Viena iš man svarbių pusių – tai darbas su charakteringais dainininkais. Solistams stengiuosi neprimesti savo valios ir leidžiu jiems patiems parodyti, kokios yra jų konkrečios galimybės. Manau, kad tai labai tinka Vivaldžiui, nes jo vokalo stilius reikalauja kalbos natūralumo ir dikcijos. Šios operos atveju – muzika, tai tik priemonė pabrėžti veikėjų charakterius. Jų tuštybę, erotizmą ir amoralumą“.

 

Teksto autorius: Algimantas Černiauskas

Libretto

Pirmą kartą Lietuvoje

Sausio 11 d. 18:30 val.

Klaipėdos koncertų salė

© Opera Orlando  /  2018